BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Trečioji kelionė (I dalis)

Šiauliai - Kurtuvėnai - Šaukėnai - Šiauliai (~75 km)
2008.05.12.
(Angelo pasirodymas)

  Galbūt, atrodys keista, bet pirmasis dienoraščio įrašas bus jau apie trečiąją mano kelionę. To priežastis paprasta - kaip tik vakar grįžau iš šios klajonės ir prisiminimai labai ryškūs.

  Dėdamasis daiktus aš niekada nepasiimu savo MP3 grotuvo, nes noriu
susitikti didžiausią savo baimę - tylą. Aš noriu girdėti tik vėjo
ošimą, paukščių čiulbėjimą, savo kvėpavimą ir širdies tvinksėjimą.
Nedaug šiandienos žmonių, tai gali pakelti. Mes apsiginklavę
ausinukais, muzikos centrais, miesto triukšmu, bevertėmis kalbomis. Mes
kovojam su tyla, kaip tik galim. Kodėl? Todėl, kad tyloje mes liekame
su savo mintimis. Dauguma žmogaus minčių nėra dailios, saldžios ir
pūkuotos. Jos neturi patrauklios prekinės išvaizdos, kurią mes taip
mėgstam, jos nėra lengvai ir gretai vartojamos, joms nusispjaut į Jūsų
kliento ir piliečio teises. Likęs tyloje žmogus ima galvoti apie mirtį,
apie savo nepadarytus darbus, savo ydas, nuodėmes ir galiausiai ima suvokti
savo niekingumą ir mažavertiškumą. Kompiuterių amžiaus žmogui labai
nepatinka aiškinimai, kad jis tik nususęs spuogelis ant visatos
užpakalio. Mes norime tikėti žmonijos galia, didybe, kad galime padaryti viską, ką tik norime šioje dimensijoje.

  Deja, tai tik melas sau. Žmogiškoji skruzdėlė eilinį kartą bando pasmaugti visatos dramblį. Šis vaizdelis iš tiesų atrodo juokingai ir kvailai. Vienintelis būdas išsilaisvinti iš šios idiotiškos padėties, tai nustoti smaugti dramblį ir susitaikyti su savo niekingo vabzdžio role. Turbūt todėl vienuoliai tokie ramūs, nes jie sutinka su jiems patikėtu skruzdės vaidmeniu, o šį suvokimą jie pasiekė tik per izoliaciją ir vienatvę. Todėl važiuodamas dviračiu kaimo keliukais aš savanaudiškai siekiu būti vienišas, kaip tos bažnyčios, kurias lankau, kad taipogi išmokčiau taikingai sugyventi su pasauliu.
  
  Medžių, suklypusių trobelių, tvartų ir būdelių su širdute apsuptyje matyti baltas barokinio angelo siluetas. Saulė akinamai ryškiai atsispindi nuo bažnyčios sienų. Didžiulį kuprotą bažnyčios kūną puošia du dailučiai bokšteliai. Bažnyčia - milžiniška (kaip ir būdinga Barokui). Stebina, tai kad tokiame mažučiame miestelyje pastatyta tokia didžiulė bažnyčia. Tačiau, nors ši bažnyčia ir didelė, ji vis tiek labai elegantiškų formų.

  Baroko stilius nuostabus tuo, kad išorė, kad ir kiek būtų graži, vis tiek nublanks prieš dešimtį kartų gražesnį vidų. Gotika, tai prostitutė, kuri visa kas gražiausia parodo iš karto, o Barokas, tai rafinuota moteris, kuri didžiausią savo grožį slepia viduje nuo pašalinių akių. Ši geležinė Baroko architektūros taisyklė pasitvirtina ir Kurtuvėnuose.

  Į bažnyčią įėjau ne per pagrindinį, bet per šoninį įėjimą. Tik įėjus virš galvos kabo nukryžiuoto Jėzaus skulptūra - paveikslas. Tokio meno šedevro nesu matęs niekur kitur. Tai liaudies meistro darbas, paprasto vietinio žmogaus išmonė. Nukryžiuoto Jėzaus Kristaus skulptūra prikalta prie ištapytos ir išraižytos lentos. Įspūdis neišdildomas. Aš nesugebu paaiškinti kodėl mane taip sužavėjo tas paveikslas. Tai vienas iš tų šedevrų kuriuos galima vertinti tik kaip visumą ir kurių magiško patrauklumo neįmanoma nusakyti.

  Nors Kurtuvėnų Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia barokinė, tačiau joje
nerasi nė vieno mirties atvaizdo. Vietoj kraupiosios pjovėjos visas
pastatas pilnas angelų būrio. Pirmieji du ant pagrindinio
altoriaus viršaus, pačioj viršūnėj, laiko krikščionybės simbolį kryžių.
Kiti keturi daug mažesni įsitaisę ant altoriaus stalo.  Bažnyčios balse
- vargonuose, taipogi įsitaisę du trimitininkai ir vienas arfininkas.
Na, o paskutinis ir turbūt svarbiausias, tai ant pasakiškos sakyklos
atsistojęs angelas su dešimtimi Dievo įsakymų ir visa reginčiąja akimi
virš galvos.

  Bažnyčios sienų ir lubų tapyba - paprasta ir niekuo neišskirianti.  Ji lyg neužgožiantis fonas fantastiškiems bažnyčios altoriams. Sunku patikėti, kad jie padaryti iš tvirtos medžiagos, nes tokius įstabius ornamentus atrodo galėtų padaryti tik konditeris ant vestuvinio torto. Reto grožio bokštas virš Marijos skulptūros puošia šoninį altorių kairėje, o prie jo, lyg iš Vilniaus Šv. Onos bažnyčios nuimti, mažyčiai, beveik permatomi, bokštukai. Tačiau, labiausiai stebina šoninis Jėzaus altorius. Jis paprastutis, niekuo neypatingas, neturintis jokių įmantrių detalių, puošmenų, brangenybių. Tas žavingas paprastumas dar kartą padeda susimąstyti apie turto nereikšmingumą, apie paprasto ir prasto gyvenimo vertę.

  Gražusis baltasis perlas. Didingas paminklas Dievui nuo nuodėmingo žmogaus. Vieta, kurioje tikrai gali suprasti, kad Dievas su tavimi.

P.S. Keletas mėgėjiškų bažnyčios nuotraukų, kurios tegali perteikti, tik dalelę bažnyčios grožio.
 
 

 

Rodyk draugams

Kodėl tarybinis dviratis turi važiuoti?

  Daugelis mažų valstybių ir tautų yra pasmerktos turėti milžinišką nepilnavertiškumo kompleksą. Tų valstybių gyventojai mano, kad šalis kurioje jie gyvena neturi nieko įdomaus, stebuklingo ar vertingo. Tos mažos tautelės klajoja, taupo pinigus ir svajoja apie užsienio šalių grožį, žiūri televizijos laidas apie rytų egzotika ir vakarų didingumą, bei keikia dieną, kada jie gimė tame užkampyje, kurį nenoromis tenka vadinti: “tėvyne”. 

  Po velnių… ten kur jie gyvena nėra, nei Cheopso piramidžių, nei Šv. Petro bazilikos, nei Himalajų kalnų. Vienintelė kiek labiau guodžianti vieta, tai sostinė, kurioje dar galima šį bei tą pamatyti. Visa kita šalies teritorija, tai vieni kaimai su savo “runkeliais”, tvartais, nemokėjimu kalbėti bendrine kalba ir smegenimis ne ką didesnėmis už babuino. O visiems tiems apsiseilėjusiems patriotams šnekantiems apie vietinės gamtos grožį būtų tikrai labai malonu išmalti snukį, nes karvių apdergtose pievose, prišiukšlintuose miškuose ir uodų pilnuose ežeruose nėra nei jokio grožio, nei jokios romantikos.

  Tokią nuomonę apie Lietuvą aš turėjo didžiąją dalį savo trumpo gyvenimo. Mane domino skulptūra, architektūra, dailė, o aš buvau ir esu įstrigęs Šiaulių mieste, kurio 90 procentų buvo sugriauta per Antrą Pasaulinį karą ir visas miestas buvo padabintas “nuostabiosios” komunistinės degtukų dėžučių architektūros. Netgi, žymiausias miesto istorinis paminklas Šv. Petro ir Povilo katedra labiau primena ligoninę su savo baltom sienom, o ne vėlyvąjį  renesansą.

  Nesu turtingų tėvų sūnelis todėl į Italiją ar Prancūzija vykti negalėjau, net kelionė į Vilnių buvo savotiška prabanga ir šventė. Tuomet per vienas iš laidotuvių aš atsidūriau Gruzdžių Švč. Trejybės bažnyčioje. Būdamas vaikas aš ten ir anksčiau buvau buvęs. Tačiau, tą  dieną aš pažvelgiau į tą pastatą visai kitomis akimis. Aš mačiau spalvas, nuostabų medinį altorių su didžiulėmis šventųjų skulptūromis, gėlės, ornamentai, paprasta ir tuo pačiu metu įstabi tapyba supo mane. Tas kaimo bažnyčios grožis mane tiesiog pribloškė, sutraiškė, užbūrė.

  Ta diena bažnyčioje pasėjo sėklą mane širdyje, kuri per ilgą laiką galiausiai išaugo į norą apkeliauti visas Šiaulių apskrities bažnyčias. Jų daug. Kai kurios iš jų stovi gūdžiuose užkampiuose apsuptuose vieškelių ir šunkelių. Kai kurios iš jų net nevertos vadintis architektūros kūriniais. Tačiau, aš neprarandu naivokos vilties rasti pačią nuostabiausią bažnyčia, kuri susilygintų su pasaulio meno šedevrais. Kvaila… Žinau…

  Bet… Jei Jus sudomino ši mano “durna” mintis ir norite skaityti mano įspūdžius, bei pamąstymus, tai prašau sekti šį dienoraštį ir kartu su manimi keliauti tarybiniu dviračiu aplink Šiaulių apskrities bažnyčias.

Rodyk draugams